- išstūrinti
- išstū̃rinti šnek. 1. intr. išspūdinti, iškiūtinti: Kur teip jis išstū̃rina pasturgalį atkišęs? Grž. Stovėjo stovėjo abidvi nusigręžę ir išstū̃rino Slm. 2. tr. išvaryti: Ana išstū̃rino vyrą Rdm. 3. tr. atkišti: Anas vaikščioja visada ranką išstū̃rinęs Ktk. Kam tu šitą pagalį išstū̃rinai – in jį gi gali koją sumušt Dglš. | refl. Ign, Rš: Stovė[jo] išsistū̃rinę malkos i nuvirto Dglš. Kakta tik išsistū̃rinus, boba sunykus Dglš. \ stūrinti; atstūrinti; išstūrinti; nustūrinti
Dictionary of the Lithuanian Language.
